Naujosios lietuviškos komedijos kine: kuo jos skiriasi nuo senųjų ir ko tikisi žiūrovai šiandien

Lietuviškos komedijos per pastarąjį dešimtmetį išgyveno tikrą virtinę pokyčių. Iš televizinių humoro laidų estetiką primenančių juostų jos pamažu krypsta prie labiau apgalvotų istorijų, charakterių ir net socialinių temų.

Nors salėse vis dar daugiausia žiūrimiausios yra komedijos, žiūrovų lūkesčiai akivaizdžiai auga: vien tik buitinio juoko ar vienkartinių „bajerių“ nebeužtenka. Dalis naujų filmų tai jaučia ir mėgina keisti žaidimo taisykles.

Kuo gyveno ankstyvoji nepriklausomybės laikų komedija

Pirmosios populiarios lietuviškos komedijos po nepriklausomybės dažnai buvo statomos labai ribotomis lėšomis ir trumpais terminais. Žiūrovą į kino teatrus turėjo atvesti atpažįstami televizijos veidai, paprastos situacijos ir daug improvizacijos.

Tokio tipo kūryba rėmėsi gana aiškiu principu: kuo daugiau situacijų ir dialogų, kurie būtų suprantami plačiai auditorijai, tuo geriau. Tai buvo artima estradiniam humorui, todėl filmams kartais trūko nuoseklesnio siužeto, o personažai atrodė labiau kaip tipažai ar karikatūros.

Žiūrovas subrendo: humoro ribos ir lūkesčiai

Per kelias dešimtis metų pasikeitė ir auditorija. Dalis žiūrovų, užaugusių su pirmaisiais lietuviškais komerciniais filmais, šiandien yra trisdešimtmečiai ar keturiasdešimtmečiai, matę įvairių šalių juostas kino teatruose ir srautinėse platformose.

Tai reiškia, kad jie palygina: mato, kaip kuriamos romantinės komedijos Skandinavijoje, Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje, ir panašaus lygio pasakojimo tikisi ir iš savų kūrėjų. Humoras nebėra tik reakcija į atpažįstamą buitinę situaciją, jis turi būti susijęs su gerai parašytais personažais ir jų vidiniais konfliktais.

Nauja banga: komedija, kuri sujungia juoką ir temas

Pastaraisiais metais Lietuvos kine atsiranda komedijų, kurios bando ne tik prajuokinti, bet ir paliesti jautresnes temas: migraciją, kartų skirtumus, santykius šeimoje ar spaudimą „susitvarkyti gyvenimą“ iki tam tikro amžiaus.

Tokie filmai dažniau balansuoja tarp humoro ir dramos, nevengia melancholiškų ar net skaudesnių akimirkų. Pagrindinis tikslas čia nėra nuolatinis pokštų srautas, o žmogiškai atpažįstama istorija, kurioje juokas kyla iš situacijų tikrumo.

Scenarijus tampa svarbiausiu ginklu

Jeigu anksčiau lietuviškose komedijose stipriausias dėmuo neretai būdavo aktorių improvizacija, dabar vis daugiau dėmesio skiriama scenarijui. Kuriami detalūs personažų aprašai, planuojamos siužeto linijos, daugiau laiko skiriama dialogams.

Tokiu būdu atsiranda galimybė išvengti pasikartojančių juokų ir nuvalkiotų schemų. Gerai parašytas scenarijus leidžia filmui išlikti vientisam, o humorui išdėlioti taip, kad žiūrovas nepavargtų ir jaustų eigą, o ne tik atskirus epizodus.

Ką daro sėkmingi šiuolaikiniai kūrėjai

Režisieriai ir prodiuseriai, siekiantys, kad komedija pasiektų platesnę publiką, dažnai renkasi jau išbandytus modelius: mažesnį, bet stiprų aktorių ansamblį, aiškiai apibrėžtą laiką ir vietą, stiprią pradinę situaciją, kuri eskaluojasi viso filmo metu.

Taip pat vis dažniau galvojama apie tai, kad juosta turėtų veikti ir už Lietuvos ribų. Tai nereiškia, kad atsisakoma vietinių realijų, tačiau humoras remiamas universalesniais dalykais: šeimos santykiais, draugyste, darbo iššūkiais, romantika ar savivertės paieškomis.

Srautinių platformų poveikis skoniui

Srautinės platformos Lietuvoje pakeitė ir komedijų vartojimo būdą. Žiūrovai įprato vienu prisėdimu peržiūrėti kelis užsienio serialus ar filmus, mato labai platų humoro stilių spektrą – nuo britiško sarkazmo iki problemiškas temas analizuojančio humoro.

Dėl to daliai žmonių tampa nebepriimtini stereotipais paremti pokštai ar perdėtas šaržavimas. Jie labiau vertina subtilius pastebėjimus, ironiją, gerai parinktą pauzę. Toks žiūrovas greitai atpažįsta, ar filmui trūksta idėjų, ar istorija tik mechaniškai „neša“ iš vieno juokelio į kitą.

Komedija kine ir komedija internete: ar jos konkuruoja

Šiandien humoras gimsta ne tik kino aikštelėse. Socialinių tinklų kūrėjai, podkastai, trumpi vaizdo įrašai užima didelę dalį žiūrovų laiko ir siūlo nemokamą, dažnai labai taiklų turinį. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai konkurencija kino salėms.

Tačiau skirtumas tas, kad pilnametražė komedija suteikia kitokį patyrimą: ji leidžia pabūti su tais pačiais personažais ilgiau, stebėti jų pokytį ir įsitraukti į vientisą pasakojimą. Tai privalumas, kurio trumpi interneto formatai turi gerokai mažiau.

Ko tikisi žiūrovas ateityje

Sprendžiant iš diskusijų, apžvalgų ir kino teatrų repertuaro, Lietuvos žiūrovas nori komedijų, kurios būtų ir savos, ir kokybiškos. Atpažįstama kalba ir realijos turi derėti su profesionalia vaidyba, protingu ritmu ir aiškia režisūrine vizija.

Taip pat vis labiau vertinamas balansas: žiūrovas nori pasijuokti, bet nenori jaustis nuvertintas ar priklausomas vien nuo lėkštesnių pokštų. Jam artimos istorijos apie kasdienybę, tačiau tikimasi, kad kine ji bus parodyta truputį ryškiau, sąmojingiau ir su tam tikru atstumu.

Ką tai reiškia Lietuvos kino ateičiai

Jeigu Lietuvos komedijos ir toliau judės kryptimi, kur daugiau dėmesio skiriama scenarijui, personažams ir humoro kokybei, jos turi geras galimybes išlikti žiūrimiausiu žanru. Tokiu atveju jas galima būtų drąsiau pristatyti ir tarptautiniuose festivaliuose ar platformose.

Svarbiausia, kad kūrėjai nebandytų vaikytis vien tik momentinių madų ar socialinių tinklų tendencijų. Ilgiau išliekantys filmai dažniausiai gimsta tada, kai humoras tampa priemone kalbėti apie žmonių santykius, o ne tik tikslais savyje būti „juokingiems“. Šiuo keliu lietuviškas kinas jau yra pradėjęs eiti.